Orthogrphic renderings of Simonas Daukantas’ lowland sound [ẹ] in "History of the lowlands" (1828–1834): <e, ę, i, y>

Straipsnyje tiriama, kaip S. Daukantas „Istorijoje žemaitiškoje“ (toliau – IZ) žymėjo vieną konkretų savo šiaurės vakarų žemaičių kretingiškių šnektos balsį – [ẹ]. Garsas [ẹ] Daukanto šnektoje buvo maždaug tarpinis tarp [i] ir [e]. Jį Daukantas žymėjo bent 4 būdais: . Straipsnyje analizuojamos tokios įvairovės priežastys ir motyvai, variantų konkurencija, raida, chronologija. Ortografinės [ẹ] raiškos analizė padeda atkurti tam tikrus IZ genezės bruožus, geriau suprasti Daukanto darbo pobūdį. Straipsnis perskirtas į du skirsnius; po IZ rankraščio pristatymo atskirai analizuojama [ẹ] raiška kamienuose (šaknyse) ir galūnėse. Daroma išvada, kad prielaidą didžiulei IZ [ẹ] raiškos įvairovei, nulėmusiai ir juodraščio sugestijos įsigalėjimą tam tikrais etapais, galėjo sudaryti Daukanto neapsisprendimas. Pirma, Rygoje, susilpnėjus lenkų rašybos poveikiui, Daukantas bus nutaręs tam tikrais atvejais vengti savo rašybos panašumų į lenkų kalbos rašybą, atmesti [ẹ]. Antra, apie 1827–1828 m. jis labai susižavėjo Donelaičio ir kitų Rytų Prūsijos lietuvių raštų rašyba, kuri jį pastūmėjo link reformavimosi. Susidarė tam tikras rašybos „vakuumas“: nei tvarkingai atmetęs seną, nei gerai suformavęs naują rašybą, toje be sprendimų likusioje erdvėje Daukantas toliau perrašinėjo dešimtis ir šimtus IZ puslapių, nuspalvintų netikėtos ir ypatingos rašybos įvairovės. Kita ortografijos variantiškumo priežastis turėjo būti išorinės motyvacijos stoka. Mokėjęs bent 8 kalbas Daukantas suprato vienodos ortografijos privalumus, tačiau rašybos vienodinimo prioritetas jam nebuvo pirmos svarbos